Kas yra blogio šaknis? Norėdami suprasti, atlikime psichinį eksperimentą su virtualiu tikrovės modeliu.
Trumpai tariant, su išsilavinimu viskas yra būtent taip, kaip ir turi būti. Tiesą sakant, viskas yra „negerai“ su mumis visais, su mūsų visuomene. Nesuprantant šio paprasto fakto, visas aimanavimas ir dejavimas tėra laiko švaistymas aptariant pasekmes, o ne priežastį.
Tačiau nebūkime tokie kavalieriai ir sutikime, kad aptarimas apie poveikį anksčiau ar vėliau vis tiek prives geriausius protus prie akivaizdžios minties – pakalbėkime apie tai, kaip išgydyti blogio šaknį. Norėdami tai padaryti, sukurkime modelį.
Modelis
Taigi, kas yra blogio šaknis? Norėdami suprasti, atlikime psichinį eksperimentą su virtualiu tikrovės modeliu.
Turime tokį modelį – esame laisvi daryti viską, kas nėra uždrausta. Ir net tai, kas yra draudžiama, bet labai norime daryti, kai kuriems žmonėms yra gana prieinama. Žodžiu „mes“ modelyje laikau sąlyginai racionaliai besielgiančius subjektus, kurie pasirenka būdą asmeniniams tikslams pasiekti, sutelkdami dėmesį į modelio apribojimus aiškių draudimų (gerai žinomų teisinių įstatymų, potvarkių ir kt.) forma. ir numanomos kliūtys gerai žinomų gamtos dėsnių pavidalu (išsaugojimo, gravitacijos ir kitokios priešpriešos mūsų nekaltam troškimui dėsniai). Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad modelis turi bendrą subjektų buveinę, kurioje veikia pačios numanomos kliūtys gamtos dėsnių pavidalu.
Turėdami daugybę subjektų su savo asmeniniais troškimais, negalime nepastebėti paprasčiausios pasekmės – subjektai turi konkuruoti dėl buveinės. Kodėl taip nutinka? Nes nekaltiems troškimams įgyvendinti reikia vartoti išteklius, kurių subjektai neturi kur gauti, išskyrus iš bendros buveinės. Taigi, norint maksimaliai patenkinti norus, būtina atitraukti kitus nuo resursų, kurių reikia konkrečiam dalykui. Ir tai yra ta konkurencija, prie kurios esame įpratę.
Eksperimentuokite
Dabar aš pasiruošęs pradėti mūsų minties eksperimentą. Sukraukime absoliučiai identiškų dalykų rinkinį į vieną krūvą ir leiskime jiems konkuruoti, kol sistema pasieks kokią nors stabilią būseną. Kai kuriems žmonėms atrodys, kad kadangi visi dalykai yra identiški, rezultatas bus vienalytis. Vis dėlto kiekvienas objektas yra skirtingoje žemėlapyje, o ištekliai paskirstomi atsitiktinai.
Tai įveda nelygybę – vienas turi auksą tiesiai po kulnu, o kitas – tik kažkieno atliekas. Todėl turintieji palankias sąlygas turi galimybę pasinaudoti šiuo pranašumu. Kadangi visi tiriamieji yra daugiau ar mažiau racionalūs mąstytojai, mintis pasinaudoti palankia padėtimi vidutiniškai kils daugumai mūsų eksperimentinės bendruomenės vadovų.
Tuomet pirmieji jį išnaudos esantys arčiau pranašumo, o pasinaudoję gautu pranašumu stengsis, kad kiti jo neatimtų. Dėl to susiklostys situacija, paprastai vadinama „visuomenės stratifikacija“.
Visuomenės stratifikacija yra labai stabili situacija, kuri yra bet kurios pasaulio šalies pavyzdys, kurį galima lengvai patikrinti. Modeliavimo stabdymo kriterijų pasiekėme beveik iš karto po to, kai pradėjome savo psichinį eksperimentą – gavome stabilią būseną. Dabar galime pabandyti padaryti išvadą apie tiriamą reiškinį.
Išsilavinimas
Iš karto apribokime savo išvadas pavadinime pateiktu tikslu – pažiūrėkime, kaip modeliavimo rezultatai veikia ugdymą. Šiuo tikslu atkreipkime dėmesį, kad žinių kiekis vidutiniškai padeda mūsų tiriamiesiems pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tačiau, kaip ir išteklių atveju, žinios bus nevienodos. Gebėjimas įgyti naujų žinių bus toks pat netolygus. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad vidutiniškai visi racionalūs subjektai balsuos už savo IQ padidinimą tam, kad labiau patenkintų savo nekaltus troškimus. Šis įvesties rinkinys sukuria vaizdą, visiškai panašų į mūsų modelio išteklių komponentą. Todėl galime drąsiai prognozuoti visuomenės stratifikaciją pagal žinių lygį (ir net patikrinti šią išvadą realaus gyvenimo statistika).
Stratifikacija pagal išteklių suteikimą ir būtinybė ją išlaikyti, kad nesumažėtų sėkmingų dalykų asmeniniai džiaugsmai, leidžia daryti kitą paprastą išvadą:
Vidutinėje dalykų grupėje mintis apie žinių panaudojimo naudą siekiant išlaikyti stabilumą sėkmingai besimokančių dalykų patenkinant savo troškimus turi įeiti į beveik kiekvieno tokio dalyko galvą.
Iš to išplaukia, kad laimingieji bandys visas žinias sutelkti savo smegenyse. Tačiau, kaip ir visa kita, smegenys taip pat turi apribojimų – jos nėra bedugnės. Todėl sėkmingi dalykai greitai supras, kad lengviau išlaikyti valdžią mažiau sėkmingiems dalykams, kurie turi reikiamų žinių. Metodas bus paprastas – žinių turėtojai bus dalijami su ištekliais. Kadangi visa tai, kas išdėstyta pirmiau, yra labai lengva suprasti ir įvykdyti, gausime žinių koncentracijos efektą apie sėkmingus išteklius turinčius asmenis vidutiniškai visiems dalykams. Kitose vietose žinios taip pat bus, tačiau fragmentuotos, neleisdamos visiškai realizuoti tokio potencialo. O be susiskaldymo, dar galios tausojimo dėsnis, neleidžiantis tekėti išteklių tiems, kurie žino daugiau, bet nespėjo tapti sėkmingu ir dar neišmoko išgauti išteklių iš oro.
Antrojo modeliavimo žingsnio rezultatas yra stipri koreliacija tarp individo turimų išteklių kiekio ir žinių, kurias tas pats asmuo turi bet kokiems jo poreikiams, kiekio.
Tarpinės išvados
Jei kur nors yra kažko perteklius, racionaliai besielgiantis subjektas šio pertekliaus akivaizdžiai nepadidins, eikvodamas resursus, kuriuos būtų galima nukreipti į ką nors naudingesnio. Ir net jei jie norėtų, mažiau sėkmingi dalykai, įskaitant tuos, kurie yra mažiau sėkmingi pagal žinias, negalės skirti pakankamai išteklių, kad padidintų jiems trūkstamą žinių išteklius, kad būtų galima palyginti su sėkmingais dalykais, kurie sutelkia šimtus. ar net tūkstančiai nesėkmingų žinių pardavėjų už nebrangius išteklius.
Galima tikėtis tokių prieštaravimų kaip „sėkmingiems dalykams labai reikia žinių, kad galėtų konkuruoti su kitais sėkmingais dalykais“. Į tokį prieštaravimą būtina atsakyti. O atsakymas vėlgi gana paprastas – norint konkuruoti reikia specifinių žinių.
Pavyzdžiui, jei vienas dalykas išleido į rinką iPhone ir taip parodė šios rinkos perspektyvas, tai kitam dalykui konkuruoti nereikia istorijos, matematikos, fizikos, literatūros ir pan. Jam reikia labai siaurų žinių, tokių kaip „kaip padaryti tą patį“. Dar tiksliau – kiek kainuos pagaminti tokį patį. Ar jaučiate skirtumą?
Sergejui Brinui nereikia matematikos, jis turi žinoti, už kiek jis gali nusipirkti Steve'o Jobso produkto konkurentą (spoileris – konkurento vardas yra Android ir jis nusipirko už 50 mln. USD, o tai yra mažiau nei dešimt tūkstantoji „Google“ arba „Apple“ didžiosiomis raidėmis).
Dėl to veikėjų rinkinys, laikomas modelio parametru, generuos jėgas, kurios stabilizuoja situaciją ir palaiko išteklių ir žinių netolygumą. Tačiau kartu šios jėgos nemotyvuos asmenų, turinčių sistemos plėtros galimybių, švaistyti resursus žinioms, kurių jau turi daug (prisiminkime milijonus, norinčius parduoti žinias maistui).
Dabar prisiminkime, kaip mūsų visuomenėje vadinamas išteklių švaistymas žinioms. Teisingai – tai vadinama „švietimo sistema“. Ir nėra prasmės leisti savo pinigų šiai sistemai tiems, kurie jau gauna žinias lėkštėje už centą.
Išsilavinimas tiesiog geras
Man atrodo, kad esmė gana vienareikšmiškai įrodo – dabartinė švietimo sistema visuomenėje yra visiškai adekvati esamai visuomenės būklei. Tai yra, tai yra teisinga. Su juo viskas „teisingai“. Tokiomis sąlygomis negali būti kitos sistemos. Na, o dėl to tobulinimo kyla ginčų, už kuriuos pinigų taip ir nesumokės. Taip, pagal galiojančius įstatymus jie nėra neteisėti. Tačiau nieko labiau įtikinančio šia tema pasakyti negalima.
Bet aš noriu daug auksinių žinių!
Čia viskas paprasta – tapk milijardieriumi, o voila – šalia jūsų stovi eilė su žinių aukso padėklais. O jei nepasiseks? Tada pabandykime pagalvoti, ką galėtum padaryti.
Pasirinkimas paprastas – tikimybė vis dėlto tapti milijardieriumi yra [milijardierių skaičius] / [žemės gyventojų skaičius] = [apie 1/2 000 000]. Arba ieškokite kitų būdų. Yra šimtai tūkstančių knygų apie „kaip tapti milijardieriumi“ ir aš su jomis nekonkuruosiu. Bet apie antrąjį variantą galite ką nors pasakyti.
Antruoju būdu esmė paprasta – priklausai daugumai. Ir dauguma yra valdžia. Nors aišku, kad kol pajėgos nesuorganizuotos, tai teisingiau vadinasi banda. Tačiau vis dėlto potencialas yra akivaizdus.
Turint potencialą, galima galvoti apie jo realizavimą. Tačiau iškart po potencialo daugelis žmonių mato daugybę nemalonių problemų, tokių kaip diktatorius, valdantis, visi vergai, nieko negaunantys, o tada ilgas sąrašas panašiai. Taip, istorija mums rodo pavyzdžius, kai diktatoriai iš tikrųjų valdo, o mes visi esame vergai. Tai yra antrojo būdo pavojus. Bet, kita vertus, bijokite vilko ir neikite į mišką. Tai yra, jei uždraudžiate sau galvoti apie antrąjį kelią, jūsų ateities milijardieriaus viltis yra tik labai nestabili.
Tačiau yra dar vienas ne idealus momentas. Tarkime, išvengėme diktatūros, vergijos, „negausiu“ ir viso kito ilgo sąrašo. Tačiau net ir tokiu maloniu atveju yra apribojimas – turime dalytis su kitais. Ir čia slypi egzistencinė atskirtis tarp skirtingų žmonių įpročių, įsisavintų nuo vaikystės. Kai kuriems žmonėms labai sunku pasidalinti. Paprastai jie vadinami godžiais, tačiau save vadina racionaliais, apsiskaičiuojančiais, taupančiais ir pan. Su jais nesiginčysime. Evoliuciškai visuomenė susiskaldė į tuos, kurie amžinai liks savanaudiški, ir tuos, kurie sugeba dosnumą, gerumą ir teisingumą. Tai yra duotas tikslas, mūsų praeities palikimas. Nuo šio palikimo nepabėgsi. Ir iš čia auga mūsų ne idealios akimirkos kojos.
Visuomenėje visada bus didelė dalis žmonių, kurie bijo prarasti „paukštį rankoje“ gaudydami „gervę danguje“, ypač ne dėl savęs, o dėl visų. Štai kodėl prieštaravimai antrajam gyvenimo būdui iš serialo „Bus diktatorius, bus vergų“ greitai suranda karštų šalininkų tarp gerai gyvenančių dabartinėmis sąlygomis. Jie paprasčiausiai nenori pokyčių ir todėl supranta bet kokį neveiklumo pasiteisinimą. Vienintelis būdas paneigti jų prieštaravimus – patalpinti juos į „antrojo kelio“ pasaulį, kur jie turės geresnes sąlygas nei dabar. Tačiau čia iškyla vištienos ir kiaušinio problema – norint pasaulį pasukti „antru keliu“, reikia nurodytos visuomenės dalies pastangų, o be šių pastangų antrasis kelias yra pasmerktas. Tai yra, jokių pastangų – jokių įrodymų. Ir tai taip pat yra duotybė, su kuria turime gyventi.
Atgal į išsilavinimą
Pabandykime atsakyti į klausimą: „Kas negerai švietime antrosios krypties visuomenės požiūriu? Atsakymas priklausys nuo tokios visuomenės tikslų, todėl daugeliu atžvilgių jis bus spekuliatyvus. Apie tikslą galime galvoti pažodžiui – suteikti kokybišką išsilavinimą. Bet net ir šiuo atveju viskas bus „nešlovinga“, nes kyla klausimas „Kas yra kokybė? tuoj iškils. Kokybės apibrėžimas vėl sugrąžins mus prie supratimo, kokia bus naujoji visuomenė, problemos, nes, pavyzdžiui, kokybiški kanibalai kai kuriose visuomenėse būtų suvokiami kiek dviprasmiškai, kaip ir kokybės kovotojai su kanibalizmu kanibalų visuomenėje.
Galime žengti dar vieną. Dauguma švietimą šiuolaikiniame pasaulyje suvokia kaip „kelią į gerą gyvenimą“, tačiau kas yra „geras gyvenimas“ naujoje visuomenėje ir koks kelias ten nuves? Į šiuos klausimus vėlgi negalima atsakyti nesuvokus naujosios visuomenės tikslų ir jos sandaros, nes kažkieno kokybiškas gyvenimas yra kanibalizmas, o kažkas nenori patekti ant stalo tokiam maloniam padarui.
Dėl pradinių duomenų neapibrėžtumo sunku gauti naudingų atsakymų. Tačiau yra ir antra šios monetos pusė. Tai labai paprasta – jei kuriai nors visuomenei ko nors prireiks, anksčiau ar vėliau šis poreikis bus uždarytas daugmaž padoriu lygiu. Taigi daroma išvada, kad naujoje visuomenėje išsilavinimas turi būti reikalingas. Ir jei jis ten egzistuoja, tada išteklius galima nukreipti jo patenkinimui. Švietimo prioritetas lems nukreipiamųjų išteklių kiekį visuomenės tikslų sąraše.
Šiuolaikinės visuomenės pavyzdyje matome, kad švietimo prioritetas, kalbant apie sėkmingų individų išteklių paskirstymą, yra kažkur toli bendrojo tikslų sąrašo pabaigoje. Tačiau kalbant apie lėšas, kurias dauguma tėvų skiria savo vaikų mokslams, švietimo svarba iškyla į aukščiausią prioritetą, kažkur netoli nuo buto, šulinio ar automobilio kainos. Taigi galima daryti prielaidą, kad naujoje visuomenėje švietimo prioritetas bus keliamas atsižvelgiant į nemažos visuomenės dalies poreikį. Tada galiausiai neišvengiamai prieisime prie esamos švietimo sistemos reformos ir pastebimo jos tobulinimo. Tačiau tam, kad tai įvyktų, sprendimus priimančių asmenų prašymas yra būtinas. Šiandien sprendimus priima prezidentai ir kiti veikėjai, nepriklausantys tai visuomenės daliai, kuri turi padidintą išsilavinimo poreikį. Jeigu naujoje visuomenėje visi, kuriems šiandien rūpi švietimo kokybė, supranta žemiau pateiktas išvadas, rezultato, kaip man atrodo, ilgai apibūdinti nereikia, nes jis akivaizdus.
Bendra išvada
Viską sprendžia tie, kurie išsikelia tikslus. Jie lemia visos visuomenės formą. Išsilavinimas yra tik maža šio įvaizdžio dalis, ir, žinoma, šią dalį taip pat visiškai lemia tie, kurie kelia tikslus. Todėl visiems, kas jį skaitė iki šiol, norėčiau pateikti straipsnio išvadas. Priešingu atveju ilgos diskusijos apie švietimo likimą gali tęstis neribotą laiką.
Dabar šiek tiek pakartojimo. Vienas klausimas visada bus pagrindinis – kokią visuomenę norime matyti? Visa kita priklauso nuo atsakymo į jį. Švietimas, medicina, būsto klausimai ir net amoralumo lygis mažųjų piliečių bendraujant savo darželio smėlio dėžėje. Tai reiškia, kad turėtume diskutuoti ne apie švietimą, o apie savo tikslus. kas jie tokie? Pradėkime nuo sąrašo. Tada prioritetai. Ir tik tada iškeliame kliūtis. Nes vėlgi tikslas yra pagrindinis. Tai blogio (arba gėrio, priklausomai nuo to, iš kur žiūrite) šaknis. Ir mes kažkaip įveiksime kliūtis.
